Kaip ir kasmet, spalio viduryje mūsų gimnazijos bendruomenė nuo penktoko iki vienuoliktoko leidosi į tradicinį žygį Merkinė–Subartonys–Merkinė, skirtą 144-ajam rašytojo Vinco Krėvės gimtadieniui paminėti. Ir šįkart kelionėje laukė nauji susitikimai, netikėti ginčai, istorinės kovos ir, žinoma, paties Krėvės kūrinių veikėjai.
Iki žygio visą savaitę klasėse netilo diskusijos apie rašytojo kūrybą. Penktokai bandė perprasti mažojo Antanuko pasaulį apsakyme „Antanuko rytas“, šeštokai aiškinosi, kokią šunybę iškrėtė piemenukas Petriukas „Galvažudyje“. Septintokai gilinosi į Elenos poelgį apsakyme „Silkės“, svarstė, kas pastūmėjo merginą pavogti silkes iš žydo Kušliaus. Aštuntokai leidosi į legendų ir padavimų pasaulį, skaitydami „Milžinkapį“, o Ig klasės mokiniai apsakyme „Skerdžius“ ieškojo atsakymo, kodėl žmogaus ryšys su gamta kartais būna stipresnis už žmonių tarpusavio santykius.
Tuo metu IIg ir IIIg klasių gimnazistai rengėsi ne mažiau atsakingai – jų laukė užduotis kaip ir kasmet atgaivinti Krėvės kūrinių pasaulį žygio stotelėse. Reikėjo ne tik dar kartą perskaityti tekstus, bet ir sukurti vaidybines situacijas, apgalvoti dialogus, įsijausti į personažų charakterius.
Žygio pradžia – Merkinė, rašytojo paminklas, o tada – Kauno gatve, vieškeliu, per laukus ir mišką Subartonių link. Pirmasis netikėtumas – prie riboženklio. Čia mūsų laukė tikras „Teismas pas Dievą“. Teko Kušliaus ir Elenos ginčą danguje sprendė pats Dievas, galiausio sprendimo – bausti ar pasigailėti apsivogusios merginos – klausdamas visų žygeivių.
Ant Straujos tilto kelias staiga virto istorijos scena. Čia žygeiviai pateko tiesiai į kryžiuočių apgultį! Įtampa ir būtinybė įveikti kliūtis priminė, kad Krėvės kūryboje gyva ne tik kaimo kasdienybė, bet ir didinga, dramatiška Lietuvos praeitis.
Toliau kelias vedė prie Vincuko ąžuolo prieigų. Čia mūsų laukė „Bobulė, Antanukas ir piemenukai“. Atrodė, kad pats senasis Dzūkijos kaimas trumpam atgijo: su savo kalba, išmintimi, pokštais ir piemenukų išdaigomis ir bobulės pamokymais. O kaip smagu buvo visoms klasėms įsitraukti į dzūkiškus žaidimus ir ratelius kartu su Krėvės personažais!
Prie Pakelinio ežero ramybės taip pat nebuvo. Čia įsiplieskė Skerdžiaus ir Grainio vaidas – kirsti ar nekirsti liepos. Žygeiviams teko įsiklausyti į ginčą ir prisiminti, kodėl senasis Lapinas taip atkakliai gynė savo pasaulį. Ir vėl rūko apsuptyje klasės sukosi rateliuose kartu su Skerdžiumi ir Grainiu. Šie bent trumpam užmiršo nesutarimus.
Paskutinė stotelė prieš muziejų taip pat žadėjo nemenką intrigą. Prie Vinco Krėvės gimtojo namo susitiko du Lietuvos istorijai svarbūs žmonės – prezidentas Antanas Smetona ir pats rašytojas. Jų ginčas priminė, kad Krėvė buvo ne tik talentingas rašytojas, bet ir aktyvus visuomenės bei politikos veikėjas, turėjęs savo nuomonę apie Lietuvos likimą ir neišvengęs klaidų… Šįkart istorija prabilo ne iš vadovėlio puslapių, o gyvu, kartais net aštriu dialogu.
Pasiekę rašytojo muziejų Subartonyse, žygeiviai dar negalėjo atsipūsti. Kiekviena klasė gavo po užduotį, sumanytą pačios apsakymų bobulės, kuria prisistatė muziejininkė Laimutė Raugevičienė. Tik atlikę visa, kas pridera, aplankę rašytojo kapą ir pagerbę jį uždegta žvakute, psisitiprinę užkandžiais ir karštais gėrimais prie ežero, galėjome grįžti atgal, Merkinėn.
Žygyje netrūko nei pokalbių, nei juoko, nei nuovargio. Bet turbūt smagiausia tai, kad vieni mokiniai vėl buvo žiūrovai ir užduočių atlikėjai, o kiti – aktoriai, istorijų pasakotojai ir savotiški mokytojai.
Taip paminėjome 144-ąjį Vinco Krėvės gimtadienį. Ne sėdėdami klasėse, ne vien skaitydami apie rašytoją, o eidami jo gimtinės takais, klausydamiesi jo personažų balsų, ginčydamiesi, vaidindami ir atrasdami.
Rita Černiauskienė
p.s. kiekviena klasė ruošia savo reportažus.
Žygeivių ir Laimutės Raugevičienės nuotraukos
